Final destination

Tekstas apie bastymąsi - metų pabaigai

It was called yellow. Popierinis koliažas, 2024m.

Where is your final destination, klausia pardavėjas manęs duty free parduotuvėje, jau žiojuosi jam nuoširdžiai atsakyti "I have no idea", bet laimei laiku susivokiu, kad, matyt, tai nėra filosofinis klausimas ir po tikrai per ilgai užlaikytos tylos ne visai užtikrintai ir nelabai rišliai sulemenu "Vil...nius". Gerai kad mano krepšelyje tik lūpų balzamas, skirtingai nei prieš mane eilėje stovėjusių azijiečių su ta prekių kategorija, kuri barška.

Kaskart sutrinku paklausta, koks mano tikslas. Galvoje kažką veblenu apie drąsą, tiesą ir grožį, į išorę išeina nežinia kas. Ne tai, kad taip jau visai neturėčiau jokių tikslų, bet mano didžiausios kelrodės žvaigždės yra ne jie, o pats procesas - kaip noriu į tuos tikslus keliauti. Ne tik ką, o kaip mėgstu dalykus daryti. Man atrodo, tai kur kas labiau apibrėžia kiekvieną žmogų. Visi mes pažįstam prastų CEO (net jei jie žiba su savo nuliais VŽ ir FT reitinguose) ir angeliškų sesučių ligoninėse ir pardavėjų maksimose (kurie žiba kasdienybėje kiekvienam sutiktam žmogui). And yet, kartais pagalvoju, kad pasaulis yra tiesiog atvirkščias. Kad labiausiai girdimi tie, kurie rėkia, o tie, kurie išmintingi, visad kalba ramiai ir užtrunki juos ir surasti, ir išgirsti. Kad brangiausiai apmokamos ne tos profesijos. Kad brangiausiai kainuoja ne tie rūbai. Kad sintetika žavimasi labiau už tikrumą. Kad gilintis į chat gpt aktualiau nei į žmoną. Kad viskas pasaulyje susitvarkytų tada, kai apverstum.

Nors aišku, kad gerai nebūtų. Būtų kitas kraštutinumas. Still, rėkiančius norėtųsi pritildyti, o tyliesiems įduoti ruporą, įskaitant mano pačios rėkiančią ir išmintingąją dalis.

O gal reikėtų ne vartyti, o pasibastyti kiekvienai pusei po mažiau pažįstamą teritoriją.

Kažkada seniai perskaičiusi moterų biblija pramintą knygą “Bėgančios su vilkais”, išsirašiau pagrindines moterų gyvenimo taisykles, iš kurių iki šiol tepamenu vieną. Matyt, kitos man neatrodė tokios reikšmingos.

Ta taisyklė buvo bastytis.

Tikrai ne iškart supratau, ką autorė turi galvoje - nepaisant to, tas žodis man buvo toks magiškas, taip traukė, jautėsi toks savas ir pažįstamas, ir gyvybiškai reikalingas.

Nuo tada pamažu aš labai struktūruotai į kalendorių įsivedžiau bastymosi dieną, kartą per mėnesį. Bastymosi dienoje dažnai būdavo koks muziejus/galerija, kažkokių gražių daiktų parduotuvė (t.y. Ne Lidl), neretai ir bažnyčia nutikdavo - vaidindavau turistę, pirmąkart užsukusią pavėpsoti į šv. Petro ir Povilo stiuko dramblių reljefus. Bastymosi diena visad turi tokį kinda tikslą, kinda atvirumą to tikslo nepasiekti ir nuklysti visai kur kitur, arba klaidžioti tarpuose, pakampiuose ir šabakštynuose, netyčia paliktuose atviruose senamiesčio kiemų vartuose ir kalnuotais takeliais palei Vilnelę. Dažnai bastymosi dienomis sutikdavau kažkokį seniai matytą pažįstamą, su kažkuo susipažindavau, ar tiesiog nutikdavo koks mielas susidūrimas. Bastymosi dienos man būdavo priminimas apie natūralią gyvenimo eigą. Toks semi-žinojimas: neinu jau taip visai be tikslo į tyrus, bet labai sąmoningai yra laiko ir erdvės gyvenimui nutikti, klostytis, galimybėms ateiti.

Nuostabiausia bastytis, aišku, keliaujant. Einu į centrą, bet tada prisimenu, kad alkana, bet tada o kokios kapinės pakeliui - ir aš kaip paprigunčikas naujam krašte šokinėju per atsitiktines lokacijas, kurios naviguoja visai ne pagal google maps, o kažkokį vidinį gps. Turiu dirbtinai sau priminti, kad galima ir prisėsti pailsėti. Bet kelionėse sunkiai tai pavyksta. Koks dar ramus paskutinis rytas viešbutyje, aš paskutinę valandą bėgute dar kažkur, kur nespėjau pamatyti ar noriu pamatyti dar kartą.

O kartais bastausi labai saugiai - knygose ir filmuose, vaizduotėje, apmąstymuose. Rašydama, rašydama aš visada bastausi - po istorijų, galimybių, idėjų užkaborius.

Taip jau pasibasčiusi keletą metų, supratau, kad bastytis tik kartą per mėnesį man visiškai negana. Kad natūrali gyvenimo eiga turėtų būti kasdien, ne retkarčiais. Kad pakankamai bastymosi yra mano klestėjimo sąlyga.

Jaučiausi kalta - tada dar būdama žmona, mama, būdama tokioje gana aiškioje struktūroje, kuri, jaučiau, pradeda vis labiau braškėti per siūles. Buvo labai baisu suvokti, kad savo gyvenimą jaučiu ne susikūrusi, o kažkaip jame atsidūrusi - ir taip, kaip yra dabar, aš nenoriu, o gal net nebegaliu tverti. Sulaukdavau klausimo, o tai kas man, su manimi negerai, ko čia man trūksta - bandydavau iš visų jėgų duoti atsakymus, išorei ir sau, bet jų neturėjau. Nes vėlgi, ne visad žinojau, ko man trūksta, bet žinojau - kaip man trūksta. Ir galvoju, gal ne visiems duota tą “kaip” išgirsti, pajusti ir suprasti, suvokti, koks jis yra esminis, kad jis yra šerdis. Bet man jis buvo akinamai, brutaliai, veriančiai ir dieve kaip skausmingai aiškus - yra ne taip, kaip aš noriu, kad būtų.

Iškeliavau tada. Ir nuo tada bastausi.

Dar labai mokausi jaustis saugi bastydamasi - klaidžiodama po gyvenimo teritorijas, kurios man nėra pažįstamos. “Jei nebūčiau iškeliavusi, nebučiau tapusi keliautoja”, - sako Vajana antrosios dalies pradžioje. Tarsi savaime suprantamas teiginys, o visai ne - aš pati taip ilgai svajojau būti keliautoja, ir, žvelgdama atgal, matau, kad taip ilgai nesiryžau iškeliauti. Bet nesigailiu to nė trupučio. Būti krante - irgi kelionės dalis, labai reikšminga.

Kažkaip nesinori pigiai pabaigt apie tai, kad niekad nėra per vėlu išdrįsti, kad vėlgi kaip Vajanoje jai sako senelės dvasia - yra kelionių, kurioms niekada nebūsime pasiruošę - bet kaina niekad neiškeliauti yra tiesiog per didelė. Savo bėgančios vilkės kailiu patyriau, kad siela staugs - kartais tyliau, o kartais kurtinančiai garsiai - kol neatsigręši į ją ir nepasakysi - girdžiu tave, mieloji. Bastysiuos, kiek reikės. Nes mano vienintelis tikslas - niekada daugiau tavęs nebeapleisti.

P. S. Truputis to bastymosi rezultatų - čia:

donata.banaityte

A post shared by @donata.banaityte