Ką supratau metus rašydama Substack

Kodėl rašymas niekada nėra tik rašymas

My Own Embrace, Popierinis koliažas, 2025m.

Lygiai prieš metus šiokią dieną paleidau pirmąjį savo Substack tekstą. Metų metus rašiau tai, ko reikia kitiems (ir to nepriešinu - bet rašyti tai, ko reikia kitiems, man yra gana fundamentaliai kitaip, nei kurti pačiai), ir prieš metus pradėjau rašyti iš savęs, dėl savęs, dvasingieji pratartų - per save. Leidau kūrybai lietis per save ir kiek įmanoma mažiau dvejoti, vertinti ir kitaip trukdyti.

Per metus parašiau 40+ tekstų.

Bet man tai nėra 40+ tekstų.

Man tai - 40+ kartų, kai kalbėjau apie tai, kas man svarbu.

40+ kartų, kai paspaudžiau “Publish” nepaisydama vidinio dialogo verta neverta, gėda negėda, naudinga nenaudinga, skaitys kas neskaitys, lieva aš nelieva, ką aš čia rašau kas jau šimtą kartų pasakyta.

40+ kartų, per kuriuos gaudavau labai gražaus grįžtamojo ryšio, kuris nušviesdavo dienas, arba tylos, kuri grūdino.

40+ meilės ir ištikimybės sau aktų - rašiau, nepaisant nieko, nes užvis svarbiau - kad man tiesiog patinka rašyti.

40+ garso įrašų, kai atradau, kad labai mėgaujuosi įgarsindama savo tekstus.

Kiek mažiau nei 40+ koliažų, kurie pratęsė mano raštus.

40+ kartų, kai ignoravau visas man žinomas marketingo, komunikacijos ir net taisyklingos lietuvių kalbos taisykles - ir nekūriau turinio, kuris naudingas, teisingas, kultūringas, aktualus, nuoseklus - kūriau tai, kas prašėsi tuo metu būti sukurta. Tik tiek.

40+ pit stopų, žymėjusių metus, kai ryžausi išeiti iš samdomo darbo ir kurti savo rašymo mentorystės verslą, pirmą kartą išdrįsusi radikaliai tikėti savimi, savo idėja, ir kantriai, dedikuotai ties ja dirbti.

40+ kartų, kai tyrinėjau, kur yra mano atvirumo ribos su skaitytoju.

40+ kartų, kai aš mėgavausi negalvodama apie brūkšnių ilgį, sakinių ilgį, anglicizmus, ir tiesiog buvau devintam danguje, kad niekas manęs neredaguoja.

40+ kartų, kurių kiekvienas man buvo vinukas į mano (ne, ne karstą) - į mano svajonių namus. Vidinius.

40+ kartų, kurių dėka užgimė gilūs pokalbiai ir pažintys.

40+ kartų, kai tiesiog palengvėdavo paleidus tekstą toliau gyventi savo gyvenimo.

40+ kartų, kai tiesiog žinodavau, kad šitų žodžių, kuriuos parašiau, reikia ne man vienai.

40+ kartų, ženklinusių mano ištikimybę sau ir savo kūrybiniam keliui.

Aš ne tai, kad vis dar manau - aš esu jau gana kategoriškai įsitikinusi, kad pasauliui reikia būtent tokio turinio ir žmonių kūrybos, užgimstančios iš sunkiai užčiuopiamo vidinio stimulo, net jei pasaulis pats ne iškart tai supranta.

Todėl sustoti neplanuoju, bet planuoju turinį padaryti mokamą.

Jūs man brangūs - pažįstami ir ne, artimi ir kažkur toli, komentuojantys ir tyliai skaitantys - esu sau pažadėjusi, kad kol nors vienas žmogus mane skaitys, tol aš visada paspausiu “Publish”. Ir jūs manęs nei karto nepavedėt - visada atsirasdavo tas bent vienas :)

Žinau, kad sulaužysiu tai, nuo ko pradėjau - teksto, kaip rašau ir myliuosi tik už dyką.

Net tada rašydama žinojau, kad šis taškas kažkada ateis - bet taip parašyt norėjosi tada, o dabar poreikis - jau kitas.

Mylėjimosi apmokestinti kol kas neplanuoju.

Ką galiu jums pažadėti?

Kad nebus “naudinga”, gali būti, kad nebus nuoseklu, neseksiu nūdienos aktualijomis ir trendais.

Bet tikrai bus nuoširdu, gilu, atvira, tikra, su žiupsniu humoro.

Bus koliažų ir garso įrašų.

Bus kvietimas jums sustoti ir panirti į kitą kokybę.

Aš nežinau, ar mano tekstai padės jums pasijusti geriau.

Bet jie tikrai padės.

Pajusti.

Susimąstyti.

Neleisti gyvenimui plaukti pro šalį nepastebėtam.

Tęskime šią kelionę drauge.

Šiltai,

Donata