Ašaros

Skiriu vyrams. Tiems, kurie neverkia. Ypač tiems.

Tearful, popierinis koliažas, 2022 m.

Dirbdama vienoje komunikacijos agentūroje turėjau kolegę, su kuria mus siejo ypatinga meilė žodžiams: sunkią, nuobodžią ar lėtai slenkančią darbo dieną viena kitai ūpą keldavom siųsdamos ne tik kavos puodelių emoji, bet ir įvairių kalbų žodžius. Pavyzdžiui, aduantas (Irish) - the feeling of unease or anxiety caused by being somewhere new, or by being surrounded by people you don’t know. Arba soubhiye (Lebanese) - the whisper of dawn, when the house is still in slumber, allowing you to savour the stillness or enjoy a cup of coffee before the day begins (šitas mane nukelia į karantino laikus, kai keldavausi su aušra, kad turėčiau ramybės rašant, kol nubus šeima). Aišku, kasdienis lingvistinis malonumas apima ir nuo japoniškųjų yugen ir komorebi. Be abejo, ir lietuvių kalba turi įspūdingų, tokių kaip omenis.

Rašydama šį tekstą turiu omenyje kalbos galią kaip raktą. Kiek daug apie mus sako žodžiai, kuriuos vartojame, ir vice versa - kaip žodžiai, kuriuos vartojame, kuria mus. Gal ir ne naujiena, juk jau mokame (ar bent jau mokomės) negatyvus versti į pozityvus, keisti įsitikinimus apie save ir pasaulį, kartoti afirmacijas ir medituoti meditacijas. Bet man dar smalsu, kaip mūsų žodyną paliečia ir plečia mūsų patirtys - ne šiaip tai, ką perskaitėm ar paklausėm, bet ką iš tiesų savo švelniu, susivėlusiu ar storu kailiu (maniškis tai vilko, o koks jūsų?) patiriam. 

Pirmąkart apie tai pagalvojau turbūt tada, kai teko daugiau lankytis ligoninėse ir dažniau susidurti su skausmu. Iki tol tarsi turėjau skausmui vieną žodį - skauda, ir tiek. Bet žmonės baltais chalatais mane pradėjo supažindinti, kad skausmas gali būti labai įvairus. Gali būti aštrus, gali būti staigus, gali būti duriantis, gali būti pulsuojantis, gali būti maudžiantis, gali būti atimantis kvapą, gali būti badantis adatėlėmis, gali būti “vaikštantis” po kūną, gali būti net švelnus.

Dar vienas iš tokių dalykų man yra ašaros.

Aš esu tokia verksnė, kaip man įvardydavo mama ir iš tiesų galiu labai greit susigaudinti ir apsiverkti. Užtenka filmuko treilerio (vaikai kaskart neatsistebi - mama, tu JAU verki??), o mano verkimo PB, matyt, yra apsiverkimas per kanceliarinių priemonių reklamą (bet turiu rimtą argumentą - aš tada laukiausi). Man ašaros yra tiesiog natūralus būdas persikrauti ir išgyventi emociją. 

Bet esu girdėjusi apie žmones, kuriems sunku pravirkti. Taip jau nutiko, kad dažniausiai tie žmonės - vyrai. Tai išgirdusi aš kaskart pagalvoju: “O tu viešpatie, kaip jūs išgyvenat?”. Šitas klausimas - jokiu būdu ne: a) priekaištas b) su potekste “kaip tu čia kažko nemoki/negebi” c) labai tikintis gauti atsakymą. Šitas retorinis klausimas yra didelės nuostabos išraiška.

Nes verkti gi žmogiška (paliudys bet kuris penkiametis, nuvirtęs nuo dviračio), o ašarų klausimas, primenu, buvo sudominęs netgi patį invincible terminatorių.

Tai aš kaip kvalifikuota verksnė pagalvojau, kad yra labai daug skirtingų ašarų ir jų raiškos būdų - galima verkšlenti, galima raudoti ir plūsti ašaromis, galima graudintis, galima kūkčioti, galima tiesiog tiesmukai ašaroti. Ir kad galbūt mano grynai empirine patirtimi grįstos žinios apie ašarų tipus kažkaip padės vyrams, kaip jie santūriai puse lūpų pasako: “nubraukt ašarą”. Nes leidžia sau tik vieną :) Juk žinios įgalina. 

Tai mano špargalkė būtų maždaug tokia:

• Nusivylimo ašaros. Kai nenutiko kažkas, ko labai norėjom. Jos tokios švelnios būna, mažučiai liūdesio upeliukai. Teka vidutiniu greičiu ir dažniausiai ilgai netrunka.

• Pykčio ašaros - kur kas didesnės, tikrai karštos, savo sūrumu net truputį graužia skruostų odą, ir bėga viena po kitos lyg bijotų nespėti kaip kokie ofiso darbuotojai į rytinį mytą. Pyktis turi daug jėgos savyje, tai ir ašaros, atrodo, tyška ant paviršiaus su trenksmu, palikdamos dėmes ant džinsų ir megztinių, nes be šansų spėti jas nubraukt.

• Skausmo ašaros. Šitos, man atrodo, pačios didžiausios. Ne veltui lietuviai jas lygina su pupom. Šitos rieda susižeidus. Kelį ar širdį. Jas lydi jausmas, kad niekad nesibaigs. Kad vandenyną išverksi, Atlanto kaip minimum. Kartais jos virsta kriokliu, o tada keičiasi į plačią Amazonę stipria srove. Labai svarbu tokioms ašaroms leisti tekėti. Dažniausiai jos atneša didelį palengvėjimo jausmą. 

• Nuovargio ašaros. Kai visko per daug - kad ir sėdėjimo prie ekrano, nuo kurio rausta akys. Bet ir įtampos, krūvio, darbų, atsakomybių. Kurioms tereikia užsimerkti, ir jau bėga - nes nuovargis per didelis, kad laikytum dar ir tai. Jos turi tokį glostymo efektą, lyg šilkinė skarelė slystų oda ją nusiimant nuo kaklo.

• Būna ir bejėgystės ašarų, kurios, atrodo, išteka sunkiai, kaupiasi viduje po truputį ir akių kampučius pasiekia vos viena kita, lėtai nutekėdama skruostu žemyn. 

• Yra ašaros, kai pirmąkart į rankas paimi savo kūdikį, kuris ką tik atėjo į pasaulį. Dėkingumo, palaimos, stebuklo. Šitos gana vienetinės, tokios top tier ašaros :)

• Tada gali būti ir paprasto dėkingumo. Kai kažkas pasako gražų žodį, parašo mielą žinutę, padrąsina, kai sunku, parodo rūpestį. Šitos tokios jaukios ir šiltos, in moderate amounts nuteka.

• Kartais yra tiesiog ašaros (ašaros vulgaris, matyt), nes jautru. Išgirdus dainą (visi turbūt turim tokių, kurios sentimentų vežimą parvelka), kartais - vardą ar balsą, kartais tiesiog pamačius kažkokį epizodą gatvėje ir iškilus prisiminimui ar minčiai.

• Ir tikrai būna juoko ašarų. Kažkodėl labiausiai jas atsimenu iš mokyklos, nes per pamokas, kai reikia uoliai dirbti tyloje, isteriškas juokas kildavo lygioje vietoje. Už tokias jo išraiškas esu net dvejetą gavusi dailės mokykloje, kurioje pažymių niekas šiaip jau nerašo. Bet skulptūros mokytojas neatlaikė trijų šeštokių, negalinčių sustoti prunkšti, ir buvome išsiųstos už klasės durų apmąstyti savo nederamo elgesio.

Tiesa, ašarų tyrinėtoja tapau tikrai ne dėl išorės paskatinimo - ir pati vaikystėje girdėjau: “ašaros tau čia nepadės”. Bet net būdama šešerių supratau, kad kažkas su šitu patarimu stipriai ne taip. Man ašaros padėjo ir padeda kiekvieną kartą - išsiventiliuoti, pakeisti būseną, nurimti, nesiakumuliuoti nuoskaudoms. Verkiau ligoninės tualete išgirdusi diagnozę, verkdavau ant vonios grindų skyrybų laikotarpiu (nežinau, kodėl verkimas ant vonios grindų yra kažkokia skyrybų klasika filmuose, grožinėje literatūroje ir gyvenime, bet liudiju, kad yra), kartais rašydama tekstą verkiu - daugybės dalykų nebūčiau išgyvenusi ir sukūrusi laikydama savyje tai, kas tiesiog liejasi iš manęs. Pardon my french, bet sysiaus tai juk nelaikom savy - turi iš žmogaus ištekėti tai, kas turi ištekėti. 

Ašaros man toks sielos kintsugi - auksu suklijuoti, kai dužteli kažkas viduje. Ir aš suprantu, kad žmonių jautrumo lygis skiriasi ir tikrai nereikia sunkti ar gręžti iš savęs kažko per prievartą. Bet jei jau spusteli širdį ir kyla gumulas gerklėj, tai ne grūsti atgal jį reikia. O leisti nutekėti gal net dviems ašaroms. Gal netgi tokioms, kurios nepatenka į jokią klasifikaciją.