Aš esu vienas tų, kuriam skyrėte šį įrašą. Tiksliau kelis dešimtmečius buvau tas. Ašaras atradau prieš kelis metus (tik kukliai) - nuo vaikystės buvau pamiršęs, kad tokias turiu. Neseniai supratau, kad jos gali bėgti nevaldomai, ir kad kol nebėga, jos paprastai kaupiasi kažkur krūtinės srityje. Kauptis gali metų metus, pasirodo. Ir nieko. Kaupiasi, bet nebėga nors tu ką. Kažkaip įpranti, o ir pastangų daug dėti, kad nebėgtų, nereikia. Maniau taip ir liks, bet ne - klydau.
Į rankas papuolė viena knyga, tada kita, trečia. Tada vienas kitas gyvenimo įvykis. Pasirodo, reikėjo kažko iš šono, kad parodytų kas kartu su ašaromis uždaryta krūtinės srityje. Pabaksėtų pirštu, kad ten kažkas sėdi, prašosi lauk, bet trintis per didelė, kad išsiveržtų be ašarų. Turbūt taip turėjo būti, kad visos tos ilgus metus besikaupusios ašaros galų gale susikauptų, nugalėtų trintį ir su skausmu išsiveržtų dažyti akių raudonai.
Ar smagu? Nelabai. Gera? Taip. Nesmagu, nes trukdo būti praktišku, glumina aplinkinius. Juk negali apsiašarojęs dalykiniuose susitikimuose spręsti krintančio pelno klausimus. Negali stovėdamas prie blynų keptuvės lašinti į cinamonu kvepiančią tešlą tą ilgai brandintą sūrų vyną, kurio niekada negalvojai turėsiantis tiek daug. Bet gera. Su kiekvienu upeliu vis lengviau.
Kai atsidarė, maniau, kad užteks kelių valandų. Tada dienų. Kai tai truko kelias savaites, supratau, kad kažkas negerai. Buvo arba yra. Po poros šios keistos veiklos mėnesių pripratau. Puikiai atsimenu kiek suskilusių plytelių yra po vonios kriaukle, kuriame kampe gyvena voras ir per kiek dienų pakampėse susikaupia dulkės, ir tenka prisiminti pareigą jas šluostyti. Vonios grindys - puiki vieta pasižiūrėti ne tik į plytelių siūles ar voro namus, bet ir į save. Tai, ką turi, o ko nebe. Ko neturėjai ar ką turėjai, bet niekada nebeturėsi. Ko ilgėjaisi, nors niekada neturėjai. O gal turėsi tai, apie ką net nesvajojai. Ašaros išlaisvina ir tuo pačiu baugina - jei tie upeliai nesibaigs, taip ir reikės nuolat slėpti akis darbe ar sankryžose laukiant žalio signalo?
Vieni sako - nevyriška, kiti - atvirkščiai. Šiame etape, atrodo, pasirinkimo neturiu, o ir nesvarbu - yra kaip yra, bėga tai bėga. Tegu bėga, jei jau užtvanka sugriuvo. Gal vėliau pavyks kaip jums - nebekaupti, nelaikyti ir nesipriešinti. Posmas ar du kai ateina, ir palengvėjimas kai praeina.
Prie jūsų išvardintų ašarų tipų dar pridėčiau kaltės ir ilgesio ašaras. Abejos apie praeitį, sutartinai linkusios įkyriai kauptis ir nesibaigti :)
Galvoju, kaip išreikšti ačiū už tokio dydžio - visom prasmėm (ilgio, gylio, atvirumo, grožio) - pasidalinimą. Yra tekstų, ir jūsiškis - vienas tokių, kai norisi tik nutilti ir skirti a minute of apprecation. Nežinau, ar taip dera, bet džiaugiuosi už visas jūsų išlietas ašaras ir su jom išplukdytus jausmus. Ašarų tipus prižadu įtraukti į kokį ateities įrašą, nes tikrai sulaukiau puikių papildymų, ir net nesuprantu, kaip pati galėjau ilgesio ašaras pamiršti, tokias pažįstamas :) Ačiū dar kartą, didelis didelis.
O taip, aš turbūt forever šitą emocijų raiškos vėliavą nešiu - mane iš proto varo, kai imamasi vertinti žmonių emocijas ir aiškinama, kaip jie turi/neturi, gali/negali jaustis.
Taip, tam tikra prasme sitas 'tu esi per jautri/us yra musu kartos prakeiksmas, kuri atsinesem per kartas - is tevu ir seneliu, nes jie turejo savo kartu prakeiksmus. Labai gera matyti, kad bent jau toliau i ateity sitos dalies nesinesim, nes tu rasai tokius tekstus, ir mes galime apie tai sneketis atvirai.
Dar yra literato ašaros, kai perskaitai tokio gerumo tekstą, kur taip appreciatini kiekvienos frazės nuleidimą į teisingą vietą, kad išjudina dalykus giliai giliai ❤️
Aš esu vienas tų, kuriam skyrėte šį įrašą. Tiksliau kelis dešimtmečius buvau tas. Ašaras atradau prieš kelis metus (tik kukliai) - nuo vaikystės buvau pamiršęs, kad tokias turiu. Neseniai supratau, kad jos gali bėgti nevaldomai, ir kad kol nebėga, jos paprastai kaupiasi kažkur krūtinės srityje. Kauptis gali metų metus, pasirodo. Ir nieko. Kaupiasi, bet nebėga nors tu ką. Kažkaip įpranti, o ir pastangų daug dėti, kad nebėgtų, nereikia. Maniau taip ir liks, bet ne - klydau.
Į rankas papuolė viena knyga, tada kita, trečia. Tada vienas kitas gyvenimo įvykis. Pasirodo, reikėjo kažko iš šono, kad parodytų kas kartu su ašaromis uždaryta krūtinės srityje. Pabaksėtų pirštu, kad ten kažkas sėdi, prašosi lauk, bet trintis per didelė, kad išsiveržtų be ašarų. Turbūt taip turėjo būti, kad visos tos ilgus metus besikaupusios ašaros galų gale susikauptų, nugalėtų trintį ir su skausmu išsiveržtų dažyti akių raudonai.
Ar smagu? Nelabai. Gera? Taip. Nesmagu, nes trukdo būti praktišku, glumina aplinkinius. Juk negali apsiašarojęs dalykiniuose susitikimuose spręsti krintančio pelno klausimus. Negali stovėdamas prie blynų keptuvės lašinti į cinamonu kvepiančią tešlą tą ilgai brandintą sūrų vyną, kurio niekada negalvojai turėsiantis tiek daug. Bet gera. Su kiekvienu upeliu vis lengviau.
Kai atsidarė, maniau, kad užteks kelių valandų. Tada dienų. Kai tai truko kelias savaites, supratau, kad kažkas negerai. Buvo arba yra. Po poros šios keistos veiklos mėnesių pripratau. Puikiai atsimenu kiek suskilusių plytelių yra po vonios kriaukle, kuriame kampe gyvena voras ir per kiek dienų pakampėse susikaupia dulkės, ir tenka prisiminti pareigą jas šluostyti. Vonios grindys - puiki vieta pasižiūrėti ne tik į plytelių siūles ar voro namus, bet ir į save. Tai, ką turi, o ko nebe. Ko neturėjai ar ką turėjai, bet niekada nebeturėsi. Ko ilgėjaisi, nors niekada neturėjai. O gal turėsi tai, apie ką net nesvajojai. Ašaros išlaisvina ir tuo pačiu baugina - jei tie upeliai nesibaigs, taip ir reikės nuolat slėpti akis darbe ar sankryžose laukiant žalio signalo?
Vieni sako - nevyriška, kiti - atvirkščiai. Šiame etape, atrodo, pasirinkimo neturiu, o ir nesvarbu - yra kaip yra, bėga tai bėga. Tegu bėga, jei jau užtvanka sugriuvo. Gal vėliau pavyks kaip jums - nebekaupti, nelaikyti ir nesipriešinti. Posmas ar du kai ateina, ir palengvėjimas kai praeina.
Prie jūsų išvardintų ašarų tipų dar pridėčiau kaltės ir ilgesio ašaras. Abejos apie praeitį, sutartinai linkusios įkyriai kauptis ir nesibaigti :)
Galvoju, kaip išreikšti ačiū už tokio dydžio - visom prasmėm (ilgio, gylio, atvirumo, grožio) - pasidalinimą. Yra tekstų, ir jūsiškis - vienas tokių, kai norisi tik nutilti ir skirti a minute of apprecation. Nežinau, ar taip dera, bet džiaugiuosi už visas jūsų išlietas ašaras ir su jom išplukdytus jausmus. Ašarų tipus prižadu įtraukti į kokį ateities įrašą, nes tikrai sulaukiau puikių papildymų, ir net nesuprantu, kaip pati galėjau ilgesio ašaras pamiršti, tokias pažįstamas :) Ačiū dar kartą, didelis didelis.
Ačiū. Ir ačiū, kad rašote.
Koks gražus komentaras!
Kaip gerai suklasifikavai ir aprašei ašaras! Geras! Visiškai tokios jos visos ir yra! Tavo tekstas tikra dovana neverkiantiems vyrams!
Ačiū labai, Giedre! Aš jau matau poreikį ir teksto tęsiniui ar papildymui - kad tik naudą neštų :)
Kazkaip sudreko akys beskaitant. Aciu uz ivardijima ir paliudijima, kad reiksti emocijas taip, kaip jos reiskiasi, yra musu jega, o ne trukumas. :)
O taip, aš turbūt forever šitą emocijų raiškos vėliavą nešiu - mane iš proto varo, kai imamasi vertinti žmonių emocijas ir aiškinama, kaip jie turi/neturi, gali/negali jaustis.
Taip, tam tikra prasme sitas 'tu esi per jautri/us yra musu kartos prakeiksmas, kuri atsinesem per kartas - is tevu ir seneliu, nes jie turejo savo kartu prakeiksmus. Labai gera matyti, kad bent jau toliau i ateity sitos dalies nesinesim, nes tu rasai tokius tekstus, ir mes galime apie tai sneketis atvirai.
Ooo, "per jautriai reaguoji" yra žanro klasika :) tai aš labai džiaugiuosi už save ir visus, kurie iš klasikos eina į ekspresiją :)
Dar yra literato ašaros, kai perskaitai tokio gerumo tekstą, kur taip appreciatini kiekvienos frazės nuleidimą į teisingą vietą, kad išjudina dalykus giliai giliai ❤️
Omg, kokia nuostabi šita rūšis (šeima, gentis??)! Patentuoju ir traukiu į klasifikaciją :)