Neįmanoma išmokti rašyti

Arba pradėkite skaityti

Featherlike, popierinis koliažas, 2023m.

Neseniai bičiulė mestelėjo idėją daryti rašymo kursus ir mokyti žmones rašyti.

Sutrikau, nes nesu tokia jau tikra, kad to galima išmokti.

Ne dėl to, kad netikėčiau, jog žmogus iš esmės, jei tik nori, gali išmokti daug ko. Bet labiau dėl to, kad rašymas man yra labiausiai apie turinį, o ne formą. Tam, kad rašytum, nereikia mokėti rašyti - reikia turėti, ką pasakyti. O tada jau gali gramzdinti save į dailias sakinio struktūras, puikią skyrybą, mandrus žodžius ir sinonimus. Bet pirmas rašymo - ir, mano subjektyvia nuomone, bet kokios kitos veiklos - išeities taškas yra ir turėtų būti turinys. 

There’s nothing to writing, you just sit at a typewriter and bleed - sakė Hemingvėjus, taip įsivaizduoju, kai jau nuo Bloody Mary pereidavo prie tos spausdinimo mašinėlės. Rašyme daug gyvo nervo, akistatos pačiam su savimi, kuri ne visada maloni, daug ir pažeidžiamumo, nes taip jau yra, kai leidi sau rašyt tai, kas gula ant širdies, kaip gražiai mūsų protėviai sakydavo.

Net ir rašant, pavyzdžiui, publicistinį tekstą, akivaizdu, kada jis yra išjaustas - perleistas per rašančiojo suvokimą, įžvalgas, unikalią kalbos raišką, ir būtent tai jį paverčia puiku tekstu. Be abejonės, galima mokyti daug formos dalykų - rašyti patrauklias antraštes, informacijos atrankos ir loginės struktūros, elementarios taisyklingos kalbos (pizdec, kaip nervuoja beraštystė su balso “deapazonais” ir “elementais” (referuojama į po skyrybų mokamus alimentus) - tai dar gerai, kad nerašo preazidentas). 

Bet jei daryčiau kursus apie rašymą, pradėčiau nuo skaitymo - nes visi geri rašytojai pradžioje buvo geri skaitytojai (taip iš tiesų geriausiai ir išmokstama taisyklingos kalbos). Ir mokytumėmės paleisti - savikritiką, vertinimą, lūkestį tekstui. Mokytumėmės stebėti aplinką ir fiksuoti garsus, kvapus, spalvas, pojūčius, pokalbių nuotrupas gatvėje, neįprastus ausiai žodžius ir posakius (tikiuosi, akys nepraslydo pro “gula ant širdies” - stabtelkit pagalvoti, kaip ypatingai ir giliai pasakyta). Mokytumėmės reflektuoti ir analizuoti. Mokytumėmės rašyti drąsiai ir nesislėpdami pirmiausiai nuo savęs. Taip iš tiesų atrodo teksto gimtis, o ne prie kompo atsisėdus sostinės senamiesčio kavinėj su žaliu madingu gėrimu patype’inti.

Kažkada užmačiau nuostabų pole dancing šokėjos video (kad ir kaip sunkiai toleruočiau beraštystę, sunkiai toleruoju ir absurdiškus naujadarus ir keistus vertinius kaip šokiai ant stulpo. Na taip, išvertė tai teisingai, bet skamba tiesiog labai blogai. Aš mielai būčiau pole dancer ir tikrai nenorėčiau būt šokėja ant stulpo. Tai pasilieku sau laisvę maišyti kalbas ir nevartoti tokių žodžių kaip skreitinukas), kuriame ji sakė - my art is to make things look soft. Ir aš rašau tam, kad pasaulis aplink mane taptų minkštesnis, labiau globojantis, švelnesnis, jautresnis. Nežinau, kaip tai įvyksta rašant, bet žinau, kad įvyksta. O kokią formą - temą, žodžius, eilutes - tai pasirinks, aš ir pati kaskart nežinau, sėsdama prie tuščio lapo.

O šiaip tai nesu iš tikrųjų tokia kategoriška. Aišku, kad galima visko pramokti, rašymo - taip pat. Ir turbūt ta pati forma gali atvesti į turinį, kaip kad žmonės, susidomėję jogos asanomis su tikslu pasportuoti, vėliau jogą atranda tikroje jos prasmėje. Gal tik šiandienybėje labai trūksta gelmės ir labiausiai norisi kreipti dėmesį jos link.

O galbūt jei norisi rašyt, reikia ir rašyt, o ne eit mokytis rašyt, kaip užsiminta šitam puikiam pokalbyje. Mano mama dažnai vaikystėje sakydavo, kad yra žodis noriu, ir yra žodis reikia. Bet aš sakau: jei nori - vadinasi, reikia. Tik please please please, kaip dainuoja Carpenter, nerašykite deapazonas. Ačiū.