When shit hits the fan
Arba 6 patarimai, kaip dorotis, kai sunku
The Woman’s Greatest Desire, popierinis koliažas, 2022 m.
Esu visiška patarimų nekentėja - negaliu pakęsti, kai man dalina neprašytus patarimus (o aš dažniausiai jų neprašau - dažniausiai pas žmogų einu emocinio atliepimo, pasidalinimo patirtimi/būsenomis, žaidimo, juoko, ryšio, knygos pasiskolinti, drauge kavą gerti). Mano 11tas Dievo įsakymas būtų nedalink patarimų, kurių niekas neprašo. Vienintelis atvejis dalinti patarimus yra, kai žmogus ateina ir sako: ar gali man duoti patarimą. Tada, be abejo, duodame (jei turime kompetencijų tuo klausimu! Jei neturime - ir nepatariame, nebalamūtinam žmogaus dar labiau). Visi kiti atvejai yra tiesiog negebėjimas klausytis, which is a huge thing.
Po tokio pareiškimo pabūsiu hipokritiška rašydama visiškai patariminį tekstą.
Bet čia truputį bus tas atvejis, kai manęs paprašė patarimo. Aš pati. Kad nepamirščiau, ką reikia daryti, kai gyvenime slysteliu taip skaudžiai tiesiai ant užpakalio, arba jaučiuosi, lyg kažkas paėmė už plaukų ir pamurkdė veidu į purvą, ar bakstelėjo su yla į širdį, ar druskos ant žaidos papylė - žodžiu, kai nutinka bet kokia situacija, nesvarbu, kokio masto, besikesinanti į mano ramybę, savivertę, svajonių siekimą ir tiesiog overall good being.
Duosiu sau čiut kreditų tokių patarimų dalinimui - esu sirgusi vėžiu ir išsiskyrusi. Išverčiant į sielos kalbą - jaučiuosi du kartus atgimusi. Ar dar begimstanti. Savo trečiam gyvenimui. Nebandysiu aprašyti, ką reiškia abi tos patirtys, nes trumpai neis, o ilgai - reiktų, matyt knygos. Šįkart pasakysiu, kad tokie išgyvenimai yra the hell of a ride, ir nėra čia ko daugžodžiauti.
Bet apie ką noriu daug padaugžodžiauti, tai apie būdus, kaip sau padėti. Iš prigimties nesu pozityvi, labiau minoras, nesu ir kieta - niekad nemokėjau taip, kaip sako žmonės, “susiimti”. Mano absoliučiai kitoks metodas. Susiimti reiškia sukietėti - neva tapti stipriu. Bet kietumas nėra stiprybė, nes didelėj audroj kietas gali lūžti - su trenksmu. Kietumas yra nejautru - neva tvirtas, bet į tave atsidaužia gyvenimas nepaliesdamas. Nei už ką nenorėčiau šitaip gyventi.
Mano būdas yra šilkinis. Šilkas yra pati patvariausia natūrali tekstilė pasaulyje - ir tuo pačiu jis itin elastingas ir švelnus. Reikalaujantis delikačios priežiūros - kaip ir, tikiu, kiekvienas žmogus. Ne kažkokio grubaus tiesmuko priėjimo, o švelniai, su dėmesingumu, atida, pajauta - taip kaip šilkas tobulai glunda prie odos.
Tai ką sau atradau sunkiais etapais - kad veikia tokių šilkinių dalykų visuma. Nėra vieno stebuklingo metodo, piliulės, gėrimo, dūmo - kad ir kaip stipriai jo norėtųsi, kai labai skauda, kad pagerėtų staigiai, iškart. Pagerėja švelniai, po truputį (nors po teisybei visad jausmas, kad trunka per ilgai), duodant sau laiko ir erdvės nueiti jausmų, būsenos bangai ir išties jai užsibaigti. Man asmeniškai neveikia nei emocijos užspaudimas (man, kaip turinčiai jautrumo, jis labai pavojingas - nes oj kaip galiu išsprogti bandydama gniaužti emocijas), nei pernelyg ilgas užsibuvimas joje (nes minoras rizikuoja nunešti iki requiem).
Tai įgyti ir vis didinti pralaidumą emocijoms bei integruoti patirtis padeda šiaip labai labai paprasti dalykai, nelabai net kažką kainuojantys. Tiesa, kai esi įsiaudrinęs, sukrėstas, įskaudintas, ne visad lengva juos įgyvendinti - norisi griebti kažkokius grand mega keistus pasiūlymus, kurie neva čia ir dabar pakeis gyvenimą. Pati esu tokių bandžiusi, vieni suveikia, kiti ne. Bet šitas šilko būdas man suveikia visad.
Kas man dar buvo didysis revelation - suvokti, kad aplinka aplink mane gal ir nepasikeis, t.y., negaliu dabar pakeisti situacijos, kad yra daug streso, didžiuliai pokyčiai, baimės, nesaugumas etc. Kad dabar toks laikas ir greičiausiai patirsiu daug, gausiai, skaudžiai, sunkiai. Tai mano užduotis - išsiaiškinti, kaip aš atsistatau. Tegu kala tas krūvis iš išorės koks bebūtų - mano fokusas yra, kuo aš lipdau tas savo žaizdas ir nubrozdinimus ir kaip stabdau kraujavimą. Kas mano elastingiausi bintai, tvirčiausi gipsai, lidokainas sielai (turiu net Spotify playlistą tokiu pavadinimu. Beje, girdėjau faktą, kad kai liūdna, tai normalu, natūralu ir net sveikintina yra ir klausytis liūdnų dainų - išsiskiria koks tai ten self soothing hormonas. Tai aš labai šitą praktikuoju).
Miegas. I couldn’t stress this enough, ir mano nuostabi draugė, kuri net visą miego festivalį tam suorganizavo, neleis sumeluoti - miegas yra esminis. Pirmas dalykas, kuriuo stengiuosi pasirūpinti ir kuris turbūt išsprendžia 80 proc. problemų. Pakankamai kokybiško miego. Tiesa, man jį labai lengvai sutrikdo emocinis pasitaškymas, būtent todėl aš žinau, kad turiu daryti viską, kad tiesiog miegočiau. Nuo neuro 3 arbatos (veikia puikiai), iki papildų miegui, gryno oro patalpoje prieš užmiegant, aromaterapinių aliejų, pokalbių su draugais ar net paprašymo, kad kažkas šalia pabūtų per naktį. Einant per kažkokį sunkų laiką, stresinę situaciją, sudeginam be galo daug resursų - kuriuos privaloma atstatyti per naktį. Aš nepamiegojus esu kaip on drugs, akyse liejasi - tokioje būsenoje normalu nebūti adekvačiam, o kuo dažniau būti adekvačiam gyvenime gana svarbu. Esu turėjusi man labai stresinį laiką darbe, kai tiesiog pramiegojau kokias tris paras iš eilės, atsibusdama tik pavalgyti. Tai jau ant ko gyvenime netaupau, tai ant laiko, skiriamo miegui.
Socialinis ratas. Gyvybiškai - ir čia ne metafora - svarbu turėti palaikantį ratą žmonių. Mano to go receptas kai išmuša žemę iš po kojų yra tiesiog kelt ragelį ir skambint draugams. Tai yra žmonės, kurie palaiko, pasirūpina, pamaitina, reikalui esant užleidžia savo lovą ir paprasčiausiai - laiko krentant. Manau, suaugę underratinam, ką reiškia fizinis žmogaus buvimas šalia - jis yra be galo paveikus. Kažkas gali tiesiog šalia skaityti knygą ar dirbti su kompu, bet jausti kitą gyvą būtybę šalia yra didžiulis nervų sistemos raminimas, kai jautiesi trapus ir nesaugus. Šioje temoje noriu paliesti labai svarbų aspektą, rizikuodama nuskambėti teisiančiai, bet visgi - kertinis dalykas čia yra žmonių atranka. Žmonės yra labai padedantys ir šilti. Bet ne visi. Todėl labai svarbu per išmintį, ar pajautą, ar kitu jums labiausiai veikiančiu būdu - atsirinkti, koks tas palaikantis socialinis ratas, ir jokiu būdu neiti pas žmones, kurie negali suteikti rūpesčio ir šilumos, ir tikrai nepasaugos. Kartais labai norime rūpėti tiems, kam nerūpim (I’ve learned it the hard way), ir tik mūsų atsakomybė nustoti save žaloti bandant kažkaip tokią situaciją keisti. Mano atradimas buvo, kad didžiulę pagalbą gali suteikti ne tik artimiausi draugai, bet ir mažai pažįstami žmonės. Aš linkusi tikėti, kad gebame pajausti, su kokiais žmonėmis jaučiam saugumą - net jei nedaug žinome vienas apie kitą. Ir aš pati tokiems esu išsiliejusi, ir man yra skambinę mažai pažįstami žmonės - bet tai buvo visiškai nereikšmingas faktas, nes tuos pokalbius siejo nuoširdus noras padėti kitam. Todėl norisi padrąsinti prašyti pagalbos - atsiribojant nuo žmogaus “statuso” jūsų gyvenime - ir praplėsti požiūrį, kas yra “artimieji”. Artimuoju gali tapti bet kas, kam rūpime - o dauguma žmonių nuoširdžiai vieni kitiems rūpi. Tai buvo ir yra mano vienas šilčiausių patyrimų, kurį kaskart gaunu. Tai nuostabi pasitikėjimo kelionė, toks ryškus suvokimas, kad niekad, niekad nesi vienišas. Visad yra kažkas, kas apsidžiaugia išgirdęs mūsų balsą, pamatęs vardą skambant telefonui, gavęs žinutę, sutikęs gatvėje. Kad ir kaip nėra drąsu prašyti pagalbos, visada tai padarius įvyksta mažas stebuklas, o kartais ir užsimezga gili, stipri, tikra draugystė.
Vanduo. Vanduo turi nuplovimo, nutekėjimo, ištekėjimo kokybę, taigi visos jo formos mus prausia - kūnus ir sielas. Yra nemažai tyrimų, kaip vanduo padeda tiesiogiai sumažinti streso lygį organizme, todėl stengiuosi nepamiršti gerti jo kuo daugiau. Kiti būdai - dušas ar vonia. Tiesiog literaliai užlieti save stichija, kuri teka ir ramina. Esu ir į Vilnelę lindusi spalio rytą - gal šaltis nėra tai, už ko labai užsikabinau, bet padėjo perkrauti sistemą ir priimti tuo metu nelengvą sprendimą. Tai stresuojant, kai kūnas linkęs įsitempti ir stingti, aš ieškau vandens kokybės - visur, sprendimuose taip pat. Kaip galiu pratekėti, rasti sau mažiausiai energijos ir resursų kainuojantį būdą. Ašaros included - skaityti kitą mano Substack tekstą.
Beje, viena iš vandens formų, kuri man irgi svarbi ir padeda - kvepalai. Labai intuityviai uždarant vieną gyvenimo etapą ir einant į kitą, nevaldomai užsinoriu naujų kvepalų. Jie man tarsi iniciacijos į naują gyvenimą dalis. Ir berašydama šį tekstą, ups, nusipirkau ir vėl :) Taip malonu lentynoje turėti tokių tarsi gyvybinių lašų - kiekvieni mano kvepalai man buvo visom prasmėm didelis apsidovanojimas, ir tarsi kaskart įkvėpdama jų aš įkvepiu stiprybės, ramybės pasitikėjimo, užtikrinto žinojimo - perėjau tada, pereisiu ir dabar.
Maistas. Man asmeniškai užsirakina skrandis, žinau, kad kitiems stresuojant būna priešingai. Bet mano kūnas eina į hybernating būseną ir atrodo literaliai apmirštu - nenoriu valgyti ir gerti, socialinio kontakto, nieko veikti atc. Again, resursai - super svarbu, todėl man padeda su meile savęs paklausti, kuom noriu save pamaitinti.
Judėjimas. Dėl jau minėtos tendencijos sunkiose situacijose stingti, su meile sau to neleidžiu - einu judėti. Net jei ateinu į salę išsekusi, pavargusi, neorientuota - kartais stebuklingai kūnas atgyja, o kitais atvejais - mokausi nesustoti net kai sunku, daryti mažiausiai, kiek galiu. Tai yra, ieškoti būdo neužstrigti. Net jei judu 5 proc. savo pajėgumo, vis viena judu. Motion creates motion ir man taip akivaizdu kaskart, kaip veikdami kūną, veikiame visą save - ir kad tai yra vartai į išmintį, pokytį, patirtį. Po judesio praktikų visad pagerėja, nurimsta, kažkas pakinta manyje. O šokti namuose su daina, kurią paskui gėdingai rodo Spotify Wrapped - tam gal net ir nereikia jokių sunkumų gyvenime, tai yra tiesiog džiugios kasdienybės dalis.
Rašymas, obviously. Tiesa, juodžiausiais momentais sąmoningai nerašau - nenoriu fiksuoti būsenų, jų kažkaip įamžinti, dėl jau minėto pralaidumo, kad neužstrigčiau žemiausiam emconiam taške. Kita vertus, būtent rašymas kartais ir padeda tą pralaidumą emocijai išlaikyti, išimti iš savęs sunkumą, minčių ir jausmų raizginį išpinti. Rašau visad ranka, su plunksna - man patinka pojūtis, kaip ji čiuožia popieriumi. Taip net sunkiausiais momentais jaučiuosi kažkokia poetiška :) o man viskas, kas su grožiu, menu ir estetika, padeda gyti. Tokių tekstų dažniausiai neskaitau, kartais net būna noras juos sunaikinti - jų funkcija tiesiog būti laidininku, niekam kitam. Esu ir sudeginusi - raganiškas jausmas, labai patiko.
Tik tiek. Maži dideli dalykai, bet jie yra kiekvieno mano sudėtingesnio laiko konstanta. Pabūsiu kaip tie Instagramo reelsai, prasidedantys: “I don’t know who needs to hear this, but…” - viskas tikrai tikrai praeina. Visa širdim suprantu, kaip yra sunku, kai sunku. Atrodo, nepakeliama, ir gal jau visai nėra jėgų. Bet reikia, privaloma tada mylėti save stipriausiai ir pasirūpinti savimi. Eit į dušą, užsisakyti picą iš Wolto, kelti tą ragelį, kad ir kaip nejauku. Nebūti mandagiems, kai draugas sako - atvažiuok miegoti pas mane. Važiuokit, visada. Nelaikykit sunkumo vieni. Ne vien vaikui užauginti reikia kaimo - mums kiekvienam reikia kaimo einant per gyvenimą. Kartais galvoju, kad tai vienintelė gyvenimo prasmė. Su žmonėm - džiaugtis, liūdėti, laikyt vieni kitus už rankų ir glėbiuos, juoktis, žaisti, mylėti ir būti kartu, ne po vieną.
labai gražu ir jautru❤️